Kaip infekcinių ligų epidemiologai ir viešosios sveikatos mokslininkai mes rimtai susirūpinę dėl žalingo vyraujančių COVID-19 priemonių poveikio fizinei ir psichinei sveikatai ir rekomenduojame tai, ką mes vadiname sutelkta apsauga.
Kilę iš viso pasaulio, tiek dešinieji, tiek kairieji, mes skyrėme savo karjerą žmonių apsaugai. Dabartinė izoliacijos politika daro pražūtingą poveikį trumpalaikei ir ilgalaikei visuomenės sveikatai. Rezultatai (paminint tik keletą) apima sumažėjusį vaikų skiepijimą, blogesnę širdies ir kraujagyslių ligų progresiją, mažesnį vėžio patikrų skaičių ir pablogėjusią psichinę sveikatą. Tai lems didesnį mirtingumą per ateinančius metus, o sunkiausia našta teks menkai apmokamiems darbininkams ir jaunimui. Uždrausti vaikams eiti į mokyklą yra didžiulė neteisybė.
Šių priemonių taikymas tol, kol bus išrasta vakcina, padarys nepataisomą žalą, kuri neproporcingai paveiks nepasiturinčius žmones.
Laimei, mūsų supratimas apie virusą auga. Mes žinome, kad COVID-19 mirties tikimybė vyresniems ir silpniems žmonėms yra daugiau nei tūkstantį kartų didesnė nei jaunimui. Tiesą sakant, vaikams COVID-19 virusas yra mažiau pavojingas nei daugelis kitų ligų, įskaitant gripą.
Didėjant gyventojų imunitetui, sumažėja infekcijos pavojus visiems – taip pat ir pažeidžiamiems. Mes žinome, kad visos tautos galų gale pasieks bandos imunitetą – tašką, kuriame naujų infekcijų lygis yra stabilus. Tam gali padėti vakcina (bet ji nėra būtina). Todėl mūsų tikslas turėtų būti sumažinti mirtingumą ir socialinę žalą, kol pasieksime bandos imunitetą.
Empatiškiausias požiūris, kuris subalansuoja bandos imuniteto pasiekimo riziką ir naudą, yra leisti tiems, kuriems gresia minimali mirties rizika, normaliai gyventi savo gyvenimą, įgauti natūralų imunitetą virusui, tuo pačiu geriau apsaugant tuos, kurie priklauso aukščiausiai rizikos grupei. Mes tai vadiname sutelkta apsauga.
Pagrindinis visuomenės sveikatos uždavinys, susijęs su COVID-19, turėtų būti patvirtinti priemones, skirtas apsaugoti rizikos grupių žmones. Pavyzdžiui, slaugos namuose turėtų dirbti žmonės, turintys įgytą imunitetą, o kitiems darbuotojams ir lankytojams turėtų būti dažnai daromi testai. Darbuotojų kaita turėtų būti kuo mažesnė. Pensininkams maisto prekės ir kiti būtini daiktai turėtų būti pristatyti į namus. Kai įmanoma, jie turėtų susitikti su šeimos nariais ne patalpose, o lauke. Galima įgyvendinti platų priemonių spektrą, atitinkantį sveikatos priežiūros specialistų galimybes ir pajėgumą, įskaitant priemones namams, kuriuose gyvena kelios kartos.
Tiems, kas nepriklauso rizikos grupėms, turėtų būti nedelsiant leidžiama grįžti į įprastą gyvenimą. Siekiant sulėtinti bandos imuniteto slenkstį, visi turėtų laikytis paprastų higienos priemonių, pavyzdžiui, plauti rankas ir likti namuose, kai serga. Mokyklos ir universitetai turėtų būti atviri mokymui klasėje. Reikia atnaujinti popamokinę veiklą, pavyzdžiui, sportą. Jauni mažos rizikos žmonės turėtų dirbti įprastinėse darbo vietose, o ne namuose. Restoranai ir kitos įmonės turėtų atsidaryti. Menas, muzika, sportas ir kita kultūrinė veikla turėtų būti atnaujinta. Didesnės rizikos žmonės gali dalyvauti, jei jie taip nusprendžia, o visa visuomenė naudojasi apsauga, kurią silpniems suteikia turintieji bandos imunitetą.
2020 m. Spalio 4 d. Šią deklaraciją Didžiajame Baringtone (JAV) parašė ir pasirašė:
Daktaras Martin Kulldorff, Harvardo universiteto medicinos profesorius, biostatistas ir epidemiologas, sukaupęs patirtį nustatant ir stebint infekcinių ligų protrūkius bei įvertinant vakcinų saugumą.
Daktarė Sunetra Gupta, Oksfordo universiteto profesorė, epidemiologė, imunologijos, vakcinų kūrimo ir infekcinių ligų matematinio modeliavimo ekspertė.
Daktaras Jay Bhattacharya, Stanfordo universiteto medicinos mokyklos profesorius, gydytojas, epidemiologas, sveikatos ekonomistas ir sveikatos apsaugos politikos ekspertas, infekcinių ligų ir pažeidžiamų gyventojų grupių specialistas.
Translation by Daiva Marcinkeviciute
